vėliava

vė̃liava sf. (1) K.Būg, J.Jabl, Rtr, BŽ548, KŽ; L, Š, Šlč 1. SP¹121, LEXXXIII303, LTEXII136 nj. tam tikros formos ir spalvos audeklo gabalas, pritvirtintas prie koto ar virvės (ppr. valstybės ar organizacijos embleminis ženklas): Valstybinė, tautinė vė̃liava DŽ¹. Bažnytinė, gedulo vė̃liava NdŽ. Signalinė vė̃liava PolŽ¹291. Abyšaliai vė̃liavos nukabinėtos LKKVII181. Pulkas, pražudęs savo vėliavą, žūna ir pats: jis yra išskirstomas rš. Dabar jau vė̃liava trispalvė Kp. Mikas davė komandą, ir kiekvienas laisvės brolis ėjo prie vėliavos, klaupėsi ties ja ir bučiavo jos kampą V.Aln. Buvom užlipę in tą (Gedimino pilį), kur vė̃liava plevėsuoja Ūd. Prieškarinę vė̃liavą tetulė išsaugojo Skp. Anas atsivežė palicnyką, katram liepė nuimt vė̃liavą Jdp. Anys pametė šitas vė̃liavas ir išpylė Obeliuos Ob. Su vė̃liavoms, su karūnoms, su likternoms atejo Yl. Kunigas eina po baldakimu, su didžiosėms vė̃liavoms, su orkestru Sd. Kas Gedimino seną pilį saugos, kalne kas vėliavą pakels ir kas nuleis B.Braz. Vis lekia tas vaikas, iškėlęs žydintį rugį kaip vėliavą J.Marcin. Su vėliavoms ulonai joja A1883,269. Vėliavą karė[je] žemaičiai turėjo tokią pat, kaip jei kalnėnai, juodą [raitelį] raudonūse laukūse S.Dauk. Vėliavìkė NdŽ. Šešioliktą vasario prisisegė vėliavukès Pns. | prk.: Taikos vė̃liava NdŽ. Vėtrų vėliavos po stepę plakas S.Nėr. Gegužės mėnesį į viršų išmeta baltas vėliavas ievos J.Ap. Maža ką bendra su senąja daina teturėję liaudies romansai, kurių vėliavą šiandien yra perėmusi profesionalioji estrada rš. ^ Jos nesurišti plaukai plaikstosi kaip vėliava rš. 2. LTEXII136 feodalizmo laikotarpiu – tam tikras kariuomenės vienetas, dalinys: Rūmų vėliavininkas karo metu vadovavo didžiojo kunigaikščio dvaro, arba rūmų, kariuomenės daliniui (vad. vėliavai) MLTEIII706. ║ būrelis žmonių, einantis su vėliavom: Nu i kumpanijos pradėjo eit, iš Šilavos eidavo pasitikt, kelios vė̃liavos eidavo Šlv. 3. BTŽ bot. vainikėlio aukštyn nukreipta dalis, panaši į burę (vexillum).